Psichikos sveikata ir gerovė yra vienas esminių veiksnių, lemiančių vaiko raidą, šeimos funkcionavimą ir ilgalaikę visuomenės gerovę. Vaikystėje prasidėję psichikos, elgesio ar emociniai sutrikimai, nesuteikus laiku kompleksinės ir tęstinės pagalbos, dažnai lemia ilgalaikes neigiamas pasekmes vaiko mokymuisi, socialinei integracijai ir savarankiškumui suaugus. Tik geros psichikos sveikatos visuomenė pasižymi mažesniais savižudybių, prievartos ar kito destrukcinio elgesio, nukreipto į save ar kitus, rodikliais. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad dauguma psichikos, elgesio ir emocinių sutrikimų, nustatomų suaugusiems, prasideda dar vaikystėje, todėl ankstyva, tęstinė ir kompleksinė pagalba vaikams yra būtina siekiant užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms. Lietuvoje nuolat didėja vaikų, turinčių psichikos ir elgsenos sutrikimų, skaičius. Higienos instituto (toliau – HI) 2024 m. duomenimis, šis skaičius siekė 44 739 (24,2 proc. didesnis nei 2020 m.), iš jų Sostinės regione (toliau – SR) – 10 758 vaikai (6,49 proc. nuo visų vaikų iki 18 m.), o Vidurio ir Vakarų regione (toliau – VVR) – 33 981 vaikas (10,26 proc. nuo visų vaikų iki 18 m.). Šis augimas gali būti susijęs ne tik su faktiniu raidos sutrikimų atvejų augimu, bet ir su vaiko tėvų, globėjų ar kitų aktyviai besirūpinančių asmenų informuotumo didėjimu. Remiantis klinikine praktika, sudėtingesnių atvejų nustatoma vaikams, kuriems diagnozuojami šie sutrikimai pagal TLK-10-AM klasifikaciją (toliau – vaikai, turintys raidos ir (ar) psichikos ar elgesio sutrikimų): • iki 7 metų – F70–F79, F83–F84 ir F90. HI duomenimis, 2024 m. Lietuvoje fiksuota apie 6,5 tūkst. šių ligų atvejų (SR – 1 742, t. y. 3,01 proc. nuo visų vaikų iki 7 m. regione; VVR – 4 774, t. y. 4,35 proc.), tai yra 27,4 proc. daugiau nei 2020 m.; • nuo 7 iki 18 metų – F20–F22, F25.0–F25.2, F31.1–F31.2, F31.4–F31.6, F31.8, F32.2–F32.3, F33.1–F33.3, F40.0–F40.1, F41.0–F41.2, F42.0–F42.2, F42.8, F43.1, F44, F45.0, F50, F70–F79, F83–F84. 2024 m. fiksuota beveik 9,3 tūkst. šių ligų atvejų (SR – 2 515; VVR – 6 777), t. y. 35,2 proc. daugiau nei 2020 m. Šias diagnozes turintiems vaikams dažnai reikalinga ilgalaikė, kelių sričių specialistų teikiama pagalba, kurios intensyvumas ir pobūdis turi būti pritaikomas pagal vaiko amžių, raidos etapą ir individualius poreikius. Minėtų sutrikimų atvejais pagrindinis gydymo tikslas yra palaikyti vaiko gebėjimą funkcionuoti, mokytis ir dalyvauti visuomenėje, tačiau Lietuvoje vis dar nėra užtikrinama sisteminga, palydimoji, nuo ligos ar negalios nustatymo fakto prasidedanti psichosocialinė ir (ar) psichoterapinė pagalba vienai labiausiai pažeidžiamų grupių - vaikams, turintiems raidos ir (ar) psichikos ar elgesio sutrikimų, bei jų šeimoms. Taip pat nėra skiriamas pakankamas prioritetas paslaugų prieinamumo ir kokybės didinimui regionuose. Pagalba daugiausiai siūloma vaikams iki 7 metų amžiaus, tačiau yra vaikų, kuriems reikalinga tęstinė pagalba ir vyresniame amžiuje, t. y. nuo 7 iki 18 metų amžiaus. Vaikams, turintiems raidos ir (ar) psichikos ar elgesio sutrikimų, PSDF lėšomis šiuo metu teikiamos trys pagrindinės sveikatos priežiūros paslaugų grupės: vaikų ir paauglių psichiatrijos, vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos (toliau - VRSAR) ir medicininės reabilitacijos paslaugos. Visos minėtos paslaugos teikiamos ribotos trukmės gydymo kursais, nors vaikams, turintiems vidutinio sunkumo ar sunkius raidos ir (ar) psichikos ar elgesio sutrikimus, reikalinga tęstinė palaikomoji terapija tarp šių kursų. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, sutrikimo pobūdžio ir socialinės adaptacijos sunkumų, skirtingais laikotarpiais gali būti reikalingos atskiros terapijos, nebūtinai visos specialistų komandos paslaugos. Nepaisant to, kad apskrityse paslaugas teikia įvairių sričių specialistai, šiuo metu nėra užtikrinama sisteminga, palydimoji, nuo ligos ar negalios nustatymo fakto prasidedanti psichoterapinė pagalba vaikams, turintiems raidos ir (ar) psichikos ar elgesio sutrikimų. Taip pat nėra vieningo mechanizmo, leidžiančio sėkmingai ir tęstinai naudoti visus apskrityse esančius specialistų resursus ilgalaikei palaikomajai terapijai užtikrinti, ypač regionuose. Dėl šios priežasties nėra pilnai išnaudojamas potencialas gerinti individualios ir (ar) grupinės psichologo terapijos, ergoterapijos, kineziterapijos, meno ir (ar) pan. terapijos paslaugų prieinamumą, teikiant jas atskirais tęstinės terapijos kursais 1–2 kartus per savaitę. Pagalba daugiausiai orientuota į vaikus iki 7 metų amžiaus, nors daliai vaikų tęstinė pagalba reikalinga ir vyresniame amžiuje. Kadangi PSDF lėšomis tokie atskiri terapijų kursai nėra apmokami, šiuo metu susidaro finansavimo spraga, ribojanti sistemingos ir tęstinės pagalbos teikimą. Tėvai yra priversti vaikams paslaugas pirkti iš nuosavų lėšų, kas nėra finansiškai prieinama kiekvienai šeimai. Todėl dėl artimo asmens ligos šeimos nariai dažnai yra priversti atsisakyti darbo, poilsio, socialinių santykių, o tai reikšmingai veikia jų gyvenimo kokybę. Laiku gauta tęstinė pagalba mažintų hospitalizacijų poreikį, šeimos emocinį krūvį ir didintų vaiko įtrauktį į švietimo sistemą bei visuomenę. Nesuteikus tęstinės pagalbos vaikai patiria emocinius sukrėtimus, socialinę atskirtį, o kai kuriais atvejais net didėja savižalos ar savižudybės rizika. Daugelis šeimų, auginančių vaiką, turintį raidos ir (ar) psichikos ar elgesio sutrikimą, ypač diagnozės nustatymo pradžioje patiria psichologinę krizę – šoką, neigimą, kaltę, išsekimą ir informacijos, apie tęstinės pagalbos galimybes sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sektoriuose jų regione, trūkumą. Šeimų emocinės būklės pablogėjimas tiesiogiai veikia vaiko gydymo efektyvumą, didina pakartotinių hospitalizacijų riziką ir mažina galimybes išlaikyti pasiektą terapinę pažangą. Apie 20 proc. tėvų, auginančių negalią turintį vaiką, patiria potrauminio streso sutrikimui artimus simptomus. Šiuo metu tėvams nėra iš PSDF apmokamos psichologinės, psichoterapinės ir (ar) psichoedukacinės paslaugos, jei jie patys nėra pacientai. Sostinės regione tėvai gali pasinaudoti tik įvairių nevyriausybinių organizacijų teikiamomis nemokamomis paslaugomis, tuo tarpu VVR regione tokių alternatyvų trūksta, todėl čia didesnis šeimos narių įtraukimas tampa pagrindine priemone paslaugų deficitui kompensuoti. Todėl būtina šias paslaugas integruoti į tęstinės pagalbos vaikui ir šeimai modelį. Atsižvelgiant į identifikuotas problemas ir jų pasekmes, šiuo projektu siekiama mažinti socialinę atskirtį tarp vaikų, turinčių raidos ir (ar) psichikos ar elgesio sutrikimų bei sveikų vaikų, ir vaikų, turinčių raidos ir (ar) psichikos ar elgesio sutrikimų šeimos narių arba globėjų ir sveikų vaikų šeimos narių arba globėjų, pagerinant palydimosios psichosocialinės ir (ar) psichoterapinės pagalbos, grįstos pažangiais mokslo įrodymais paremtais metodais, pritaikytos pagal individualų poreikį, prieinamumą ir kokybę visoje Lietuvoje. Projekte siekiama vadovautis biopsichosocialiniu požiūriu į vaiką ir šeimą, kuris leidžia užtikrinti vaikų funkcionavimo stabilumą ir dalyvumo palaikymą, mažinti ilgalaikio neįgalumo ir socialinės atskirties riziką bei stiprinti šeimos gebėjimus palaikyti vaiko raidą. Projekto įgyvendinimo metu visose 10 Lietuvos apskričių bus plečiamas kokybiškų nemokamų sveikatos priežiūros paslaugų spektras, atliepiantis individualius vaikų, turinčių raidos ir (ar) psichikos ar elgesio sutrikimų, ir jų šeimų poreikius, taip pat planuojamas specialistų kvalifikacijos tobulinimas, užtikrinsiantis paslaugų kokybę ir pasibaigus projektui. Projekto įgyvendinimo metu nebus pažeidžiami HP: darnaus vystymosi, įskaitant reikšmingos žalos nedarymo principą; lygių galimybių ir nediskriminavimo (dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos ar įsitikinimų, pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, religijos, negalios ar kt.), įskaitant prieinamumo visiems (universalaus dizaino) reikalavimo užtikrinimą (paslaugų, infrastruktūros, fizinės ar e. aplinkos sprendimų, informacijos, transporto prieinamumo ir pan.); inovatyvumo (kūrybingumo) (inovatyvūs viešieji pirkimai, naujos technologijos, inovatyvūs sprendimai ir pan.) bei bus atsižvelgiama į Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos nuostatas. Nebus numatyta projekto įgyvendinimo veiksmų, kurie turėtų neigiamą poveikį HP laikymuisi. Šių principų laikymasis yra ypač svarbus atsižvelgiant į tikslinės grupės pažeidžiamumą ir regioninius paslaugų prieinamumo netolygumus.