Lietuvoje vis dar nepakankamai išplėtota specializuotos pagalbos sistema vaikams, patyrusiems psichotrauminius įvykius ir (arba) pasižymintiems aukštos rizikos ar seksualizuotu elgesiu, taip pat vaikams, augantiems globos sistemoje, ir jų artimai aplinkai. Šiuo metu trūksta nuoseklių, įrodymais grįstų, vaikų individualius poreikius atitinkančių intervencijų, o pagalba dažnai išlieka fragmentiška, netolygi skirtinguose regionuose ir nepakankamai orientuota į problemų priežastis. Dėl to vaikai ne visada laiku gauna reikiamą pagalbą, o jų emociniai, elgesio ir santykių sunkumai linkę kartotis ir gilėti. 2020 m. specialistų apklausa atskleidė, kad daugiau kaip 65 proc. vaiko teisių apsaugos specialistų elgesio korekcijos programų prieinamumą vertino kaip menką, apie 13 proc. nurodė, kad tokių paslaugų apskritai nėra. Daugiau kaip 32 proc. respondentų teigė, kad vyresnio amžiaus vaikams ir paaugliams specializuotų paslaugų nėra visai, o dar beveik 40 proc. jų prieinamumą vertino kaip labai ribotą. Tarp tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių net 60 proc. nurodė, kad 12–17 metų vaikams reikalingų paslaugų apskritai nėra, o dar 25 proc. – kad jos sunkiai pasiekiamos. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2020 m. ataskaitoje pažymėta, kad daugėjo kreipimųsi dėl paauglių teisių užtikrinimo ir pagalbos jiems bei jų šeimoms, kai susiduriama su rizikingu ar destruktyviu elgesiu, psichiką veikiančių medžiagų vartojimu, nenakvojimu namuose, mokyklos nelankymu ir panašiais sunkumais. Praktikoje fiksuojama, kad net ir pradėjus teikti pagalbą ne visada pasiekiami laukiami rezultatai, nes tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nepakankamai įsitraukia, vengia naudotis pagalba arba ją nuvertina, o vaiko kasdienėje aplinkoje nesukuriamos sąlygos pokyčiui išlaikyti. Tai reiškia, kad nepakanka dirbti vien tik su vaiku – būtinas sisteminis darbas su visa jo artima aplinka. Tai rodo akivaizdų neatitikimą tarp vaikų poreikių ir realiai prieinamos pagalbos. Būtent šiame kontekste ypač svarbi tampa multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) logika, grindžiama nuostata, kad vaiko elgesio problemos negali būti veiksmingai sprendžiamos dirbant tik su pačiu vaiku. Šis metodas orientuotas ne tik į vaiko elgesio pokytį, bet ir į jo šeimos, mokyklos, bendraamžių bei kitų reikšmingų aplinkos veiksnių įtraukimą. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai elgesio sunkumai susiję su ilgalaike įtampa šeimoje, smurtu, nepriežiūra, priklausomybėmis, konfliktiškais santykiais ar nepalankia socialine aplinka. Lietuvoje ši programa pradėta diegti 2020 m., tačiau jos prieinamumas iki šiol išlieka ribotas tiek geografiškai, tiek apimtimi: šiuo metu MDFT programa yra prieinama 42 savivaldybėse iš 60, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis yra nuolat gaunamos užklausos dėl poreikio suteikti šią paslaugą tose savivaldybėse, kuriose ji neprieinama. Taip pat SADM duomenimis, 2025 m. pabaigoje MDFT programos paslaugos laukiančių šeimų skaičius siekė 85. Atsižvelgiant į tai, kad vaikų aukštos rizikos elgesio ir elgesio sunkumų mastas didėja, o delsimas suteikti pagalbą mažina intervencijų veiksmingumą, akivaizdus poreikis nuosekliai plėsti MDFT programos prieinamumą. Ne mažiau svarbi problema yra pagalbos vaikams, kuriems būdingas seksualizuotas elgesys, ir jų aplinkai stoka. Praktikoje trūksta aiškių, Lietuvai pritaikytų, specialistams suprantamų ir vienodai taikomų rizikos vertinimo įrankių, leidžiančių atskirti amžių atitinkantį, netinkamą, rizikingą ar pavojingą seksualizuotą elgesį. Taip pat stinga intervencinių programų, kurios sudarytų galimybę teikti ne pavienę ar atsitiktinę, o sistemingą pagalbą vaikui, jo atstovams pagal įstatymą ir specialistams. Dėl to dalis atvejų atpažįstami per vėlai, vertinami nevienodai, o pagalbos kokybė tampa pernelyg priklausoma nuo atskiro specialisto patirties, o ne nuo veikiančios ir nuoseklios sistemos. Reikšminga problema yra ir nepakankami vaikų, tėvų, globėjų ir visuomenės gebėjimai atpažinti ir valdyti grėsmes skaitmeninėje erdvėje. Problema yra ne tik pačių rizikų mastas, bet ir tai, kad tiek vaikams, tiek suaugusiesiems dažnai trūksta žinių, kaip šias situacijas laiku atpažinti, kaip į jas reaguoti ir kur kreiptis pagalbos. Naujausi tarptautiniai tyrimai, įskaitant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), EU Kids Online duomenis, rodo, kad didėjantis vaikų laikas skaitmeninėje erdvėje siejamas su aukštesne patyčių internete, žalingo turinio poveikio ir probleminio interneto naudojimo rizika, o skaitmeninio raštingumo stoka išlieka vienu esminių veiksnių, ribojančių gebėjimą šias rizikas valdyti. Pažymėtina ir tai, kad sparčiai plinta naujos vaikų seksualinio išnaudojimo formos skaitmeninėje erdvėje, tokios kaip vaikų viliojimas (angl. grooming), seksualinio pobūdžio turinio siuntimas ar išgavimas (sexting, sextortion), taip pat dirbtinio intelekto pagrindu kuriamas išnaudojimo turinys. Naujausi tarptautiniai duomenys rodo, kad šios rizikos tampa vis sunkiau atpažįstamos ir valdomos, o tyrimai rodo, kad smurtautojas kontaktą su vaiku geba užmegzti per itin trumpą laiką, kai kuriais atvejais – per mažiau nei 20 sek. Be to, stebimas reikšmingas išnaudojimo masto augimas: kasdien pasaulyje cirkuliuoja milijonai vaikų seksualinio išnaudojimo vaizdų, o naujų formų, ypač dirbtinio intelekto pagrindu kuriamo turinio, kiekiai auga ypač greitai. Naujausi duomenys taip pat rodo ženklų vaikų išnaudojimo internete augimą – pav., seksualinio išnaudojimo atvejai ir susijusios veiklos kai kuriose platformose išaugo daugiau nei dvigubai, o sextortion atvejų skaičius per pastaruosius metus padidėjo daugiau nei 100 proc. Šios tendencijos rodo, kad skaitmeninė aplinka tampa vis labiau palanki greitam, sunkiai identifikuojamam ir dažnai tarpvalstybiniam vaikų išnaudojimui, tuo tarpu visuomenės, įskaitant pačius vaikus, jų tėvus ir specialistus, gebėjimai laiku atpažinti ir tinkamai reaguoti į šias grėsmes išlieka nepakankami. Atskiras dėmesys būtinas vaikams, augantiems globos sistemoje – šeiminiuose namuose ir šeimynose. Šie vaikai dažnai būna patyrę smurtą, nepriežiūrą, netektis, nesaugų prieraišumą, emocinę atskirtį ir kitas traumuojančias patirtis, kurios vėliau pasireiškia emocijų reguliacijos sunkumais, agresyviu ar uždaru elgesiu, menku pasitikėjimu suaugusiaisiais, mokymosi sunkumais ir padidėjusia pakartotinių krizių rizika. Jeigu šios problemos nebus sprendžiamos, pasekmės bus juntamos ne tik individualiu, bet ir visuomeniniu mastu. Vaikams tai reiškia didesnę psichikos sveikatos sunkumų, priklausomybių, nusikalstamo elgesio, mokyklos nebaigimo, socialinės atskirties, pakartotinių krizių ir nesėkmingos integracijos į bendruomenę riziką. Projektu siekiama iš esmės sustiprinti specializuotos pagalbos sistemą vaikams, patyrusiems psichotrauminius įvykius ir (ar) pasižymintiems aukštos rizikos ar seksualizuotu elgesiu, užtikrinant, kad pagalba būtų ne fragmentiška, o nuosekli, įrodymais grįsta ir prieinama visoje Lietuvoje. Tam bus kuriami ir diegiami konkretūs, praktikoje taikomi sprendimai, apimantys tiek tiesioginį darbą su vaikais, tiek sisteminius pokyčius. - Pirmiausia bus kuriamos ir stiprinamos MDFT komandos, kurios užtikrins intensyvią, struktūruotą ir į visą vaiko aplinką orientuotą pagalbą vaikams, turintiems kompleksinių elgesio problemų, apimant Lietuvos savivaldybes, kuriose ši pagalba neprieinama. Šis modelis leis pereiti nuo pavienių intervencijų prie nuoseklaus darbo su vaiku, jo šeima ir kitais specialistais, taip sprendžiant ne tik elgesio pasekmes, bet ir jų priežastis. - Lygiagrečiai bus diegiama vieninga sistema darbui su seksualizuoto elgesio problemomis: atrenkami ir Lietuvos kontekstui pritaikomi vaikų seksualizuoto elgesio rizikos vertinimo įrankiai bei intervencinės programos, skirtos šio elgesio korekcijai ir prevencijai. - Kartu bus užtikrinamas šių priemonių taikymas praktikoje – rengiami specialistai, organizuojamos supervizijos, atvejų analizės ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas. - Svarbi projekto dalis – traumai jautrios pagalbos stiprinimas globos sistemoje, taikant Trust - Based Relational Intervention (TBRI) metodą. Bus dirbama tiek su vaikais, tiek su jų globėjais ir specialistais, siekiant padėti geriau suprasti traumos poveikį vaiko elgesiui ir taikyti praktinius, kasdienėje aplinkoje veikiančius sprendimus. Tai leis kurti stabilesnę, vaikui saugesnę aplinką ir sudarys prielaidas tvaresniems elgesio pokyčiams. - Projektu taip pat bus stiprinamos specialistų kompetencijos visose minėtose srityse, užtikrinant, kad pagalba būtų teikiama profesionaliai ir vienodais principais visoje šalyje. - Be to, bus įgyvendinamos šviečiamosios ir prevencinės veiklos, skirtos vaikų ir visuomenės gebėjimams atpažinti bei valdyti grėsmes skaitmeninėje erdvėje, stiprinti, didinant informuotumą, atsparumą rizikoms ir savalaikį pagalbos kreipimąsi. Įgyvendinus projektą tikimasi aiškaus sisteminio pokyčio: padidės specializuotų paslaugų prieinamumas ir jų kokybė, sumažės regioniniai netolygumai, atsiras vieninga ir praktikoje taikoma metodinė bazė, o pagalba taps nuosekli ir orientuota į ilgalaikį rezultatą. Vaikams tai reikš ankstesnį ir tinkamesnį pagalbos gavimą, geresnę emocinę būklę ir mažesnę rizikingo elgesio tikimybę, o jų artimai aplinkai – didesnius gebėjimus juos palaikyti ir užtikrinti saugią raidą tiek fizinėje, tiek skaitmeninėje aplinkoje. Projektas prisidės prie horizontaliųjų principų (HP) įgyvendinimo (žr. Sutarties 10.3 posk.), bus atsižvelgiama ir į Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas (pagalba būtų prieinama ir vaikams, turintiems individualių poreikių). Projektas taip pat atitinka reikalavimus dėl Europos Sąjungos (ES) pagrindinių teisių chartijos nuostatų laikymosi, nes jo centre yra vaiko interesų prioritetas, teisė į apsaugą, pagalbą, nediskriminavimą, lygias galimybes ir asmens duomenų apsaugą.